Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“
Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.
Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.
Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.
Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“.
Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti“. (Jn 9, 1-41)
PAŠAUKTI Į DIEVO DŽIAUGSMO ŠVIESĄ, (Mons. Adolfas Grušas)
Šviesos glamonė neregio akims… Jėzus paliečia elgetos, tampančio visų mūsų įvaizdžiu, akis, norėdamas suteikti galimybę pažinti šviesą.
Šviesa neregiui reiškė laisvę. Neregys visuomet privalo į kažką atsiremti: į sieną, į lazdą, į tėvus, į draugus… į fariziejus. Regintis žmogus eina drąsiai, jis nepriklauso nuo kitų, yra laisvas. Tokį pasikeitimą regime Evangelijoje aprašyto elgetos elgesyje: pagijęs jis įgauna drąsos, nebebijo diskutuoti su Rašto aiškintojais, moka remtis konkrečiais dalykais, nepasiduodamas žodžių ekvilibristikai. Jis regi, o tai reiškia – yra laisvas.
Ši laisvė suteikia džiaugsmą. Matyti, reiškia: džiaugtis žmonių veidais, grožiu, mus supančiomis spalvomis. Šviesa viskam, ką regime, suteikia linksmumo. Taip būna ir su tikėjimu, nes tikėjimas visuomet yra susijęs su sugebėjimu naujai pažvelgti į mus supančią tikrovę, kai jo šviesoje mes atskleidžiame sau teigiamus bruožus viso to, ką matome ir patiriame. Apaštalas Paulius neatsitiktinai savo laiške efeziečiams rašo :“Jūs esate šviesa Viešpatyje“. Mes esame šviesa, o tai reiškia – Dievo ženklas.
Deja, fariziejai, žinantys visas tikėjimo praktikos taisykles, nejaučia džiaugsmo dėl to, kad aklajam buvo suteikta akių šviesa. Jiems įdomus yra Įstatymas, o ne žmogaus laimė, todėl, matydami Jėzaus stebuklą, jie tesugeba kategoriškai šaukti: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes jis nesilaiko šeštadienio!“ Jie nesupranta, kad Dievui labiau rūpi Jo vaikų laimė, negu skrupulingai demonstruojama ištikimybė Įstatymui. Dievas visuomet prabyla į žmogų džiaugsmo kalba, todėl nuolat laimi sau širdis.
Fariziejai gerai žino taisykles, tačiau jų širdys skendi sutemose. Jie priešpastato Dievą ir žmogų, o tai yra pats blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti mūsų tikėjimui. Jie sako: „Vargšai tegul lieka vargšais, elgetos teelgetauja toliau, aklieji tepasitenkina savo likimu, svarbu tik, kad būtų laikomasi šeštadienio poilsio, nes Dievo garbė yra įstatymų laikymasis“. Jėzus savo elgesiu aiškiai parodo, kad Dievas viską vertina kitaip: Dievo garbė – tai išmokęs matyti žmogus ir jo spindinčios akys. Visa tai Dievui svarbiau už visus šeštadienius!
Tai labai svarbi pamoka mums visiems: fariziejų elgesys parodo, kad įmanoma būti tikinčiais ir drauge nebūti gerais žmonėmis, įmanoma būti Bažnyčios nariais ir neturėti gailestingumo. Būna, kad kalbame Dievo vardu o savo elgesiu Jam prieštaraujame… tikintys širdies beraščiai.
Fariziejų kalboje laikas nuo laiko praslysta žodis „nuodėmė“: „Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“, „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius stebuklus?!“, „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?“ Net ir mokiniai klausė Jėzų: „Kas nusidėjo,- jis pats ar jo tėvai?“ Jie visi buvo vergai teorijos, pagal kurią nuodėmės buvimas išsprendžia visas pasaulio problemas, leidžia suvokti Dievo ir žmogaus santykius. Jėzus, tačiau, nepritarė tokioms mintims: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai“ tuo iš karto užkirsdamas kelią tokiai pažiūrai, nes kaip tik toks nusistatymas apakina žmogų, neleisdamas matyti nei Dievo, nei kitų žmonių.. Apie nuodėmę Jėzus kalbės tik tada, kai patvirtins, jog nuodėmės yra atleistos.
Kalbėdami apie nuodėmę, niekuomet nemokėsime paaiškinti, kas yra Dievas. Dievas visuomet yra užuojauta, ateitis, nuoširdus rūpestis, mūsų širdis paliečianti ir atverianti ranka, atgimdanti ir leidžianti pradėti naują gyvenimą ir atnešanti šviesą meilė.
Tada ir mūsų širdis suvokia, kad esame gimę būti šviesoje… (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Jėzus paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. - RV
